Pirmą dieną Dievas sukūrė karvę ir pasakė jai:

– Tu visas dienas ėsi laukuose, duosi pieno, maitinsi savo veršiukus
ir fermerio šeimą. Už tai aš tau dovanoju 60 gyvenimo metų.

– Už ką man toks pragariškas 60 metų gyvenimas!- supyko karvė.
– Užteks man ir 20, o likusius 40 pasilik sau!

Ir Dievas sutiko. Antrą dieną Dievas sukūrė šunį ir jam pasakė:

– Tu visą laiką sėdėsi prie savo namo vartų ir aplosi visus praeivius. Dovanoju tau 20 gyvenimo metų.

– Daugoka lojimui…-nusivylė šuo. – Man užteks ir 10 metų, o likusius pasiimk atgal.

Dievas ir vėl sutiko. Ir štai trečią dieną Dievas sukūrė žmogų ir tarė jam:

– Valgyk, miegok, švesk ir džiaukis gyvenimu. Skiriu tam 20 metų.

Žmogus supyko:

– Kaip?! Tik 20 metų?! Žinai ką, Dieve, aš imu savo 20, po to 40 metų, kuriuos tau grąžino karvė ir dar 10 metų, kuriuos atidavė šuo.
Septyniasdešimties man pakaks. Susitarėm?

– Na, tebunie kaip tu nori… – atsiduso Dievas.

Štai taip ir susiklostė, kad pirmus 20 gyvenimo metų mes miegam, valgom ir linksminamės, kitus 40 metų ariam, kad išmaitintumėm šeimą, o paskutinius 10 – sėdim ant suoliuko ir aplojam kiekvieną praeinantį pro šalį…