Mokytoja klausinėja Petriuką:

– Kas buvo Žemaitė?

– Nežinau.

– O kas mūsų Prezidentas?

– Nežinau.

– Tai tu iš viso nieko nežinai?

– Kodėl jau taip iš viso? Stalonę žinau, Madoną žinau, Las Vegasą žinau…

– Petriuk, kaip su tokiom žiniom tu žadi gyventi Lietuvoje?

– O kur ji yra?

Darboholikų ofisas. Visi dirba kap įprasta – 8 pradeda, o baigia
8-9 vakare…, bet vieną pirmadienį vienas darbuotojas susidėjo daiktus
ir išėjo 5 valandą! Bendradarbiai susižvalgė – bet galvoja:

“matyt susitaręs – viskas ok”
Antradienį ta pati istorija – 5 valandos ir žmogelis out of office.

Trečiadienį 5 vakaro jis vėl kraunasi daiktus – bet kolegos neiškentė:

-ką tu sau manai, penktą valandą baigi darbą? kaip taip galima, mes sėdim iki 9, o tu jau išeini?”

Žmogelis atsakė :

– Atsiprašau, bet man atostogos…

Pirmą dieną Dievas sukūrė karvę ir pasakė jai:

– Tu visas dienas ėsi laukuose, duosi pieno, maitinsi savo veršiukus
ir fermerio šeimą. Už tai aš tau dovanoju 60 gyvenimo metų.

– Už ką man toks pragariškas 60 metų gyvenimas!- supyko karvė.
– Užteks man ir 20, o likusius 40 pasilik sau!

Ir Dievas sutiko. Antrą dieną Dievas sukūrė šunį ir jam pasakė:

– Tu visą laiką sėdėsi prie savo namo vartų ir aplosi visus praeivius. Dovanoju tau 20 gyvenimo metų.

– Daugoka lojimui…-nusivylė šuo. – Man užteks ir 10 metų, o likusius pasiimk atgal.

Dievas ir vėl sutiko. Ir štai trečią dieną Dievas sukūrė žmogų ir tarė jam:

– Valgyk, miegok, švesk ir džiaukis gyvenimu. Skiriu tam 20 metų.

Žmogus supyko:

– Kaip?! Tik 20 metų?! Žinai ką, Dieve, aš imu savo 20, po to 40 metų, kuriuos tau grąžino karvė ir dar 10 metų, kuriuos atidavė šuo.
Septyniasdešimties man pakaks. Susitarėm?

– Na, tebunie kaip tu nori… – atsiduso Dievas.

Štai taip ir susiklostė, kad pirmus 20 gyvenimo metų mes miegam, valgom ir linksminamės, kitus 40 metų ariam, kad išmaitintumėm šeimą, o paskutinius 10 – sėdim ant suoliuko ir aplojam kiekvieną praeinantį pro šalį…

-Mama, o tai tiesa, kad mes kilę iš beždžionių?
– Nežinau, tėtis nenoriai pasakoja apie savo gimines…

Advokatą sustabdo policininkas. Advokatas iš karto mano, kad jis protingesnis ir geriau išsilavinęs už policininką. Galvoja, bent jau pasišaipys. Policininkas sako:
-Prašom parodyti teises.
– Kam? – klausia advokatas.
– Jūs nesustojote prie stop ženklo, – atsako pareigūnas.
– Bet aš prilėtinau.
– Bet vistiek pilnai nesustojote, teises prašom.
– O koks skirtumas?
– Tas, kad įstatymas reikalauja, kad pilnai sustotumėte. Teises prašom.
– Jeigu sugebėsit man parodyti skirtumą tarp sulėtėjimo ir sustojimo, aš duosiu teises, jeigu ne – neduosiu.
– Gerai, prašom išlipti.

Advokatas išlipa ir policininkas įsitempęs pradeda daužyti advokatą su bananu ir sako:

– Man sustoti ar lėčiau mušt?

Naujasis lietuvis nutarė aplankyti savo gimtąsias vietas. Po 15 metų
pertraukos įvažiuoja jis į savo gimtąjį kaimą. Ir tik įvažiavus jam
nuleidžia padangą. Naujasis lietuvis nusikeikė, išlipo ir bando nuimti ratą.
Ir mato, kad ateina jo senas vaikystės draugas… Prasigėręs… Be dantų…
Prieina prie jo ir sako:
– Petrai, čia tu?
– Aš… Sveikas, Jonai!
– Ką čia darai? – klausia Jonas.
– Ai va, ratą bandau nuimti.
Jonas paima plytą ir iš visų jėgų sviedžia į langą:
– Tu ratus nuimk, o aš magnetola pasirūpinsiu…

Skrenda lėktuvas. Oro duobės. Stiuardesė staiga išgirsta kažkokį neaiškų šurmulį lėktuvo salone. Nueina pažiūrėti, o ten čiukčius, apsikabinęs dviem rankom galvą, vemia, o visi kiti lėktuvo keleiviai iš jo juokiasi… Pribėgo stiuardesė prie čiukčiaus, o maišas jau tuoj tuoj užsipildys. Greitai išbėgo antro maišelio. Grįždama supranta, kad kažkas vyksta ne taip, nes girdisi tik vieno žmogaus juokas… Įeina į saloną, o ten čiukčius juokias, visi kiti vemia. Stiuardesė ir klausia čiukčiaus:-Kas čia dabar buvo? Čiukčius:- Visi manė, kad pas mane jau per viršų bėgs, visi iš čiukčios juokėsi… o Čiukčia nedurnas – Čiukčia porą gurkšnių nugėrė…..